The Gentlemen (2019)

---

---

Karjerą Guy Ritchie pradėjo nuo mažo biudžeto kriminalinio trilerio/komedijos „Lock, Stock and Two Smoking Barrels” įrodydamas, jog kietam filmui pastatyti didelis biudžetas visiškai nereikalingas. Paskui sekė panašios stilistikos „Snach”, „Rockenrolla”, „Revolver”. Guy Ritchie įsitvirtino kaip stilingą ir autorinį kiną statantis režisierius. Po to.. na po to, jo talentus pastebėjo Holivudas ir pasiūlė iš naujo atgaivinti „Šerloką Holmsą”, tik ne kaip dar vieną, puikiai atpažįstamą detektyvą, bet kaip pramoginę, Guy Ritchie estetika ir dvasia alsuojančią kriminalinę komediją. Pasisekė. Paskui sekė tęsiniai, mėginimai sukurti franšizę apie „Karalių Artūrą” ir „Aladino” „live action” adaptacija. Guy Ritchie tapo Holivudo prostitute. Nors „Aladinas” ir nebuvo finansinis krachas, tačiau Guy Ritchie karjeroje savo žymę paliko. Bet Ritchie nepasidavė. Išgrynino riebų Mikio čekį ir grįžo prie to, ką sugeba geriausiai. Sugrįžo prie savo šaknų. „The Gentlemen” yra velniškai kieta, Guy Ritchie braižu trykštanti, kriminalinė komedija. „The Gentlemen” yra Guy Ritchie, kurį pažįstame. Bent jau tokius epitetus matysite internete. Ir vis gi, būnant dideliu Guy Ritchie kino mėgėju, pernelyg aukštai lūkesčių kelti nevertėtų. Taip, čia tas pats Guy Ritchie, kurį pamilome, tas pats nurautas britų režisierius, kurio filmuose sutinkame begalę įdomių, ir vienas už kitą vis labiau pakvaišusių personažų. Tas pats, kurio kameros judesiai ir montažas atpažįstami iš pirmųjų kadrų. Tai tas pats Guy Ritchie, kuris sugeba scenarijų pakreipti netikėta tėkme, tas pats, kuris gali į vieną siužeto vingį įsukti kitą, ir jeigu to vis dar nepakanka - jis pridės dar porą. Bet tai yra painu. Tai vargina. Keliu klausimą: ar reikalinga? Nesutikčiau. Būtų galima sakyti, jog „The Gemtelmen” yra bene brandžiausias, po šiai dienai, pastatytas Guy Ritchie projektas. Režisierius atsisako žaismingos kameros, šokinėjančio montažo. Ne, be abejonės visa tai čia, juk būtent toks ir yra režisieriaus braižas, tačiau šių dalykų žymiai mažiau. Ritchie spjauna į pompastiką ir renkasi pasakoti istoriją. Jo balsu tampa į industriją grįžtantis Hugh Grantas ir, velniai rautų, malonu jį matyti ne seilėtoje romantinėje komedijoje. Grįžta ir Matthew McCounaghey, „o kai liūtas išalksta - jis valgo”. Ir vis gi, visą šou pasivagia Colinas Farrellas, nors ir trumpais šuorais, tačiau būtent jo personažas turi daugiausiai šarmo ir daugiausiai širdies. Nesuprantu tik, kodėl filmą Guy Ritchie nutarė pakrikštyti „Džentelmenais”, mat džentelmeniškumu čia nė iš tolo nekvepia. Taip, kostiumai, prabangios vilos, automobiliai yra - tik visa tai atrodo fiktyviai. Žymiai didesniu džentelmeniškumu atsiduoda, sakykim, „Kingsman” ar tie patys „Peaky Blinders”, o bet tačiau galbūt šičia ir slypi G. Ritchie komedija - žolės prekeiviai apsimetantys rafinuotais, prabangoje plaukiančiojančiais rykliais? Ir nepaisant, „The Gentelmen” yra geras kinas. Šiek tiek kitoks, brandesnis, tačiau tai vėl Guy Ritchie. Ir širdis džiaugiasi matydama šį pagaliau išspjovusį Holivudo pimpalą ir mėgstamą režisierių sugrįžtantį prie tokio kino, kurį sukti šis sugeba geriausiai. Liūdi nujausdama, jog poros metų bėgyje, sulauksime dar vieno E. Vėlyvio mėginimo tai atkartoti.