The Farewell (2019)

---

---

Pasirodo Kinijoje yra tokia tradicija: nuo sergančiojo mirtina liga nuslėpti, jog šis serga, mat pasak kinų, žmogų pražudo ne pati liga, o baimė. Kiek tai yra morališka, atsakyti palieku kiekvienam asmeniškai. Tą patį palieka ir „The Farewell” autorė bei režisierė Lulu Wang. Ne, klausimą šia tema jinai užduoda, tačiau konkretaus atsakymo nepateikia. Nors ir mėgina kalbėti aktorės Akwafinos lūpomis, kuri čia reprezentuoja ją pačią, tačiau ši, kaip ir Akwafinos personažas, ilgainiui pasiduoda aplinkos spaudimui. Vardan didesnio gėrio, manykim. Tačiau, ar atsakyti į šį klausimą būtina? Ar istorijos personažai privalo pateikti visus atsakymus? Ne. Tačiau „The Farewell” yra kur kas daugiau, negu atsakymų į moralines dilemas paieškos. Tai kur kas daugiau, nei dviejų kultūrų susidūrimas. Nors tai - akcentuojama. Mėginama lyginti, mėginama klausti. Mėginama rasti skirtumus tarp Amerikietiškos laisvės, teisės ir pasirinkimo bei Kinijos tradicijų (galbūt tai Lulu Wang pareiškimas šalies komunistiniam rėžimui?), mėginama sužadinti patriotizmą, meilę savo šaknims, krapštyti išeivijos šašus. Tačiau „The Farewell” - ne apie tai. „The Farewell” yra labai asmeniškas kinas, kurį Lulu Wang parėmė pačios kadaise parašyta trumpa istorija apie savo močiutę. „Paremta tikru melu” sako Lulu Wang. Ir tik titrams šliaužiant suprantame kodėl. Tai - be galo jautrus filmas. Jis užgauna visas jusmines stygas, sužadina prisiminimus apie tuos, kurie išėjo ir primena vertinti tuos, kuriuos dar turime. Lulu Wang groja meistriškai. Filmą sustyguoja taip, jog mintis apie netektį visuomet, tarytum dramblys, tūno kambaryje. Kiekvieną akimirką, kiekviename kadre. Bet tai toli gražu ne pesimistiškas filmas. Shuzhen Zhao personažas mėgaujasi kiekviena gyvenimo akimirka. Tai įkvepia. Ir nors dramblys kambaryje auga, spaudžia, Nai Nai meilė gyvenimui - užkrečia. Veide atsiranda šypsena, ją keičia juokas. Juokas, per skruostais srūvančias ašaras.