Jojo Rabbit (2019)

---

---

Taika Waititi yra, ko gero, vienas geriausių šiuo metu dirbančių komedijos režisierių. Satyros meistras, nebijantis net opiausių temų. Nuo vampyrų iki pačių nacių. Pats būdamas žydas, Taika pašiepia visą nacių judėjimą, propagandą, karikatūruoja didjį Fiurerį, paversdamas jį įsivaizduojamu, mažo berniuko galvoje tūnančiu draugu. Bet čia slypi potekstė. Čia, Džodžo galvoje gyvenantis draugas Adolfas įkūnija visą anuo metu skleistą propagandą, o gal būt, piešia ir atitinkamą paralelę šiandieninei socialinei medijai.

Tačiau nacizmas tik priedanga. Taika mažo berniuko vaizduotėje piešia ir piktų, raguotų, sparnuotų, gyvatės liežuviu šnypščiančių žydų paveikslą. Lygiai tokį patį, kurį nusipiešiame ir mes apie dalykus, kurių nesuprantame. Galų gale, mes patys ir esame tie Džodžo. Maži, išsigandę zuikiai, bijantys dalykų, kurie mums atrodo kitokie. Nepaisant viso humoro ir pašaipos - Taika į filmą įneša ir žmogiškąjį elementą, kuriuo tampa, malonu matyti, su kiekvienu vaidmeniu bręstanti Scarlett Johanson. Jos komiškos scenos savyje talpina skausmą ir liūdesį, tačiau kartu neša ir šviesą, jog rytdiena bus gražesnė. O, kad jau kalbu apie aktorius - kolektyvą T. Waititi surinko puikų. Nuo aktorių vaikų iki Rebel Wilson, kurią prisipažinsiu, mėgti man sudėtinga, tačiau net ir ji, su tinkama medžiaga ir režisūra atranda išskirtinį komišką balsą. Kartu čia ir fanų mylimas Samas Rockwellas ir net pats, savo filmuose pasirodyti mėgstantis, T. Waititi. Pirmu žvilgsniu „Zuikis Džodžo” gali pasirodyti kaip satyra nacistiniam judėjimui,  propagandai, pamišėliškam fanatizmui, ir galbūt daugeliui to užteks. Puiku, mat "Zuikį Džodžo" galima žiūrėti kaip neįpareigojančią komediją. Ir vis gi, iš tiesų, tai yra šiandieninės, savęs pačios bijančios, visuomenės šaržas.