Don't Worry, He Won't Get Far on Foot (2018)

---

---

Gusą van Santą aš mėgstu. Mėgstu jo lėtas, ilgas odisėjas žmogaus jausmų ir sielos labirintuose. Mėgstu jo „home video” kameros ir montažo stilių. Bet šitas filmas ne toks. Šiuo filmu Van Santas stato dar vieną, laiko nuglūdinta formulę paremtą biografinę dramą, pažyminčią visas biografinių filmų klišes. Alkoholizmas/narkotikai - yra, blogi ryšiai su tėvais/globėjais/artimaisiais - yra, meilė - yra, tragedija - yra, redempcija - yra. Žinoma, čia būtų galima ginčytis, mat subjekto, apie kurį filmas, gyvenimas ir buvo būtent toks. Kita vertus, tokių gyveninų tūkstančiai ir filmų apie tokius gyveninus šimtai. Ar šitas yra reikalingas? Ne. Jis nepasiūlo nieko naujo. Van Santas nuėjo lengviausiu keliu, nemėgindamas istorijos pateikti jokiu, unikaliu rakursu, kaip tarkim „Paskutinėse dienose”, dėl to „Don't Worry He Won't Get Far On Foot” tėra dar vienas vydutiniokas, kurių aš jau mačiau dešimtis.