1917 (2019)

---

---

Naujas Samo Mendeso karinis epas žiūrovą įmeta tiesiai į mūšio lauką. Be jokios ekspozicijos, be jokių didesnių paaiškininų, be jokių susipažinimų su veikėjais. Be vietų, be tikslių datų. Karas. Štai jums misija. Nugabenkite laišką, išgelbėsiantį 1600 karių gyvybes. Nueikite iš taško A į tašką B. Vykdykite. Visas filmas yra stilius, be turinio. O ir tas esantis turinys - tuščias. Taip, karo siaubai - yra, herojiškumas - yra, nors paties pagrindinio veikėjo lūpomis - medalis tik skardos gabalas, tačiau išvengti pasiaukojimo, didvyriškumo, nepavyksta. Ir kaži ar įmanoma. Ir nesvarbu visai, jog veikėjai neturi jokių charakteristikų, jog tai tik eiliniai veidai karo akivaizdoje. Bet galbūt, tokia ir yra S. Mendeso žinutė - milijonai beveidžių vaikinų, paguldžiųsių galvas už... ką? Ir kad ir kaip būtų - tuščia. Kita vertus, „1917” kalba vaizdais, ne žodžiais ir kartais vienas kadras gali pasakyti daugiau, nei tūkstančiai žodžių. O vaizdai stulbina. Rogerio Deakinso kamera juda grakščiai. Pagrindinius personažus seka visos odisėjos metu - kur priklauso priartėja, kur reikia - atsitraukia, tačiau nuolatos juda. Juda kartu su personažais. Ji kuria nuotaiką, piešia siaubą. Sustojusi - lipdo įtampą, mat sustoti negalima. Laikas yra priešas. Ir tu tai jauti. Jauti įtampą, jauti pamažu laiką senkantį. Už tai ploju Samui Mendesui. Ne, ne už technišką režisūrą, už sukurtą emociją. Mėginau galvoti kam ir kokiu tikslu pastatytas šis filmas ir atsakymo nerandu. Taip, vizualiai, techniškai - jis nepriekaištingas, tačiau turiniu - tuščias. Ir vis gi, beieškodamas atsakymo grįžtu prie filmo gale pasirodžiusios dedikacijos: Alfredui H. Mendesui - už papasakotas istorijas. Turbūt tai. Iš senelio girdėta istorija, kurią S. Mendesas norėjo papasakoti. Išgirskite.